Vandens tyrimo laboratorija
Geriamas vanduo privalo būti saugus ir sveikas naudoti, todėl jis kontroliuojamas Bendrovės vandens tyrimo laboratorijoje pagal nuolatinės ir periodinės priežiūros programą. Bendrovės vandenviečių tiekiamas gyventojams vanduo atitinka Lietuvos higienos normos HN 24:2003 reikalavimus.
2009 metais vandens tyrimo laboratorijoje išanalizuoti 3.033 mėginiai ir atlikti 13.926 analičių matavimai, iš jų 4.072- geriamojo vandens mikrobiologiniai tyrimai ir 9.854 geriamojo vandens cheminių analičių matavimai. Bendrovės tiekiamame vandenyje mikrobiologinės taršos nerasta.
Petrašiūnų vandenvietės gerinimo įrenginiai 2009 metais vartotojams patiekė 12.577,9 tūkst. m3 geriamo vandens. Vandens kokybė atitinko Lietuvos higienos normos HN 24:2003 reikalavimus.
Vandens tyrimo laboratorija kontroliuoja ir nuotekų taršą. Per 2009 metus išanalizuoti 2.737 mėginiai ir atlikti 20.923 analičių matavimai. Nuotekų valyklai atlikti 4.885 matavimai. Kontroliuojant lietaus nuotekų ir įmonių nuotekų taršą, 2009 metais atlikti 8.457 matavimai. Vykdant paviršinių vandenų, Kauno m. upių ir upelių monitoringą atlikti 4.126 matavimai. Nuotekų laboratorija taip pat atlieka tyrimus pagal sutartis.
Vanduo – gyvybės šaltinis. Jis yra visų svarbių biologinių procesų terpė. Nuo jo priklauso organizmo vystymasis, augimas, fiziologiniai procesai. Taigi vandens kokybė yra svarbi, nes nuo jos priklauso ir mūsų gyvenimo kokybė. Tačiau daugelis žmonių apie vandens teršalus negalvoja, nežino jų poveikio sveikatai ir sudėtingai technikai. Vienintelis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje – požeminis vanduo. Jo kokybę lemia daugybė gamtinių ir antropogeninių veiksnių. Vandens kokybė priklauso nuo jame ištirpusių, suspenduotų ir pakibusių medžiagų, bakterijų ir priemaišų. Ją apibūdina fiziniai, cheminiai ir sanitariniai-bakteriologiniai rodikliai, kurie nustatomi laboratorijose tiriant vandens pavyzdžius. Nors Lietuva savo vandens ištekliais visiškai tenkina gyventojų ir pramonės poreikius, tačiau apie 70 proc. net iš giliausių gręžinių išsiurbiamo vandens neatitinka higienos normų reikalavimų. Leistinas normas dažniausiai viršija geležies, mangano junginiai, Vanduo neretai būna kietas. Palaikius tokį vandenį atvirame inde, jis tampa drumstas, ant dugno iškrinta nuosėdos. Tai oro deguonis, tirpdamas vandenyje, oksiduoja ištirpusią geležį ir sudaro netirpios trivalentės geležies hidroksido junginius. Toks procesas vyksta ir vamzdynuose, voniose, kriauklėse, klozetuose, visur, kur tik geležies turintis vanduo jungiasi su oru. Kaip tik dėl to paruduoja santechniniai įrenginiai, o iš vamzdyno teka rudas vanduo. Sieros vandenilis skleidžia nemalonų supuvusio kiaušinio kvapą, o pagal higienos normas geriamajame vandenyje jo neturi būti. Vandens kokybė labai priklauso nuo miesto vandens tiekimo, namo vidaus tinklų būklės. Tai dažniausiai ir nulemia iš čiaupo bėgančio vandens kokybę. Neigiamą įtaką paviršinio ir požeminio vandens kokybei turi netinkama žmonių ūkinė veikla: nevalytų nuotekų išleidimas į gruntinius vandenis, nesutvarkyti sąvartynai (jų Lietuvoje yra daugiau nei tūkstantis) ir kt. Vandentiekio skirstomuoju tinklu geriamąjį vandenį tiekiantys tiekėjai už vandens saugą ir kokybę atsako iki įvadų į geriamojo vandens vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekį. Įvadas – pirma vamzdyno atkarpa, jungianti pagal vandens tekėjimo kryptį viešojo vandens tiekimo skirstomąjį tinklą su vartotojui priklausančio pastato ar teritorijos vidaus tinklais. Už vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekyje esančio geriamojo vandens saugą ir kokybę atsako patys vartotojai.