Grįžus iškilmių dalyviams iš Kleboniškių, iškilmingai buvo atidarytas Rotušės aikštėje pirmas hidrantas, pirmas miesto vandentiekio viešas šulinys mieste.
Kaip gyvas sidabras išsiveržė aikštėn taip ilgai kauniečių lauktas tyras vandentiekio vandenėlis. Pirmą tyro kaip krikštolas to vandens stiklinę išgėrė "į Kauno piliečių sveikatą" miesto burmistras p.J.Vileišis. "Ne tik tyras, bet ir skanus",- vos teparagavęs, gardavosi burmistras. Toliau vandens ragavo ministeriai, kiti svečiai "kas prie šulinio pritilpo". Paleidus vandenį iš pirmo hidranto, miesto burmistras p.J.Vileišis pasikvietė svečius pasivaišinti į Rotušės salę, kur jisai papasakojo Kauno vandentiekio ir kanalizacijos statybos istoriją.
Vandentiekio vamzdžių paklota 14 km 392 metrai.

Per vaišes, burmistrui p. J.Vileišiui pakėlus tostą, svečiai iškėlė ovacijas ministrui pirmininkui p.J.Tūbeliui.

Paskui buvo keliamos ovacijos inž. St. Kairiui, vandentiekio darbų vedėjui inž. Andriūnui, miesto valdybos nariui ir finansų tvarkytojui p.Roginskiui ir ypač karštos ovacijos burmistrui p.J.Vileišiui. Ir jis buvo to vertas. Juk vis dėlto jo didžiausias nuopelnas, kad jis nenurimo iki pagaliau 1929 m. metų gale atidarė laikinajai mūsų sostinei vandentiekį, tuo pastatydamas Kauną į kultūringų miestų eiles.
Ypač džiugias akimirkas St.Kairys išgyveno Valstybės teatre, kuriame vandentiekio atidarymo proga buvo surengtas iškilmingas minėjimas, dalyvaujant miesto šviesuomenei.

"Lietuva jau ne sermėgų kraštas, Kaunas ne lūšnų miestas"- svarstė St.Kairys, klausydamasis valdžios ir mokslo atstovų ta proga sakomų pagyrų.
Vakare kalėdinis sniegas, nubalino gatves ir namus. Šventinė nuotaika apgaubė miestą, šviesu buvo ir sieloje.

Vanduo buvo tiekiamas iš pirmosios Eigulių vandenvietės pirmosios sifono linijos iš pirmųjų 10 gręžinių. Dirbo vienas siurblys, kurio našumas buvo 130m³/val. Visi ateities įrengimai buvo pagaminti užsienio firmų.

Kaunui tapus laikinąja sostine, miestas buvo plečiamas, gražinamas.
Atvedus vandenį į Senamiestį, buvo klojamos linijos miesto centre Karmelitų ir geležinkelio stoties rajonuose, Ž.Šančiuose ir jau buvo pradėta kloti magistralinė linija į Žaliakalnio vandens rezervuarą, Zanavykų ir Aukštaičių gatvėmis
Iš pateikiamų foto nuotraukų matosi koks buvo sunkus vandentiekio linijų klojikų bei žemės kasikų darbas – žemės kasimas ir išvežimas. Visos tranšėjos buvo ramstomos.

Nuo 1924 m. iki II-jo pasaulinio karo buvo paklota 87,3 km vandentiekio tinklų.
Plečiantis vandentiekio tinklams, didėjo ir geriamo vandens padavimas. Jei 1930 m. miestui buvo paduota 388,4 t.m.³ vandens per metus (vidut. 1,05 t.m³/p) tai 1940 m. buvo paduota 3 mil. 884 t.m.³/metus vandens (vidut. 10,65 t.m.³/p.). Veikiančių gręžinių jau buvo: I-mos sifono linijos 28, II-ras sifono linijos –15 gręžinių.