Elektros energija Eigulių vandentiekio stočiai buvo tiekiama iš miesto 15 kV oro linijos. Miesto elektrinė priklausė užsienio kapitalistų (belgų) bendrovei ir mokestis už sunaudotą el.energiją buvo didelis.
Jeigu 1930 m. elektros suvartojimo tarifas už 1 kwh buvo:

iki 100000 kwh – 20,6 ir 15,6 cnt
 200000 kwh - 13,7 cnt
 300000 kwh – 12,51 cnt
dienos ir nakties metu, tai vakaro tarifas buvo 1kwh – 40 cnt.

Norint išsivaduoti iš užsienio kapitalo priklausomybės, buvo ruošiamasi pereiti prie dyzelinės elektros stoties.

1937 m. prie Eigulių stoties buvo įrengta dyzelinė 585 AI galingumo elektros stotis. Trys dyzeliai anglų firmos "Rustom" (94, 192 ir 289 TI) suko vokiečių firmoje gamintus sinchroninius 380 V el. generatorius. Daugumoje atvejų dyzelinė el. stotis stovėjo, kaip atsarginė.

Vėliau 1939 m. Eigulių vandentiekio stočiai sutiko tiekti el. energiją iš Petrašiūnų elektros stoties tokiais tarifais:

I tarifas dienos metu 15 cnt už 1 kwh
II "-" vakaro metu 26 cnt "-"
III "-" nakties metu 12 cnt "-"

Šie tarifai už elektros energijos sunaudojimą buvo nepastovūs, o tiesiogiai priklausė nuo anglies arba durpių kainos.

Vokiečių okupacijos metais miesto vandentiekio tinklų bei Eigulių vandentiekio stoties plėtimas sustojo. Dėl 1942 m. ir 1943 m. pasireiškusio vandens trūkumo mieste prie antros sifono linijos galo buvo gręžiami nauji gręžiniai.
1944 m. Eigulių stotis ir Žaliakalnio rezervuaras buvo susprogdinti. Iš stoties pastatų bei įrengimų liko tik gelžbetonio, plytų ir metalo laužo krūvos. Stoties darbuotojų didelio ryžto dėka per 22 įtempto darbo dienas vamzdynai buvo sumontuoti, siurblinės įrengimai atstatyti, atstatytas elektros energijos tiekimas ir vanduo paleistas vartotojams.

Pradžioje buvo atstatytas agregatas Nr.2 130m³/val. našumo. Jo pajėgumo neužteko, miestui vandens labai trūko. Pagal buvusių siurblių skeveldras, miesto liejykla "Neris" ir siaurųjų geležinkelių dirbtuvė pagamino modelius ir išliejo pirmojo siurblio detales. Taigi, dar po 2 mėnesių pradėjo dirbti ir antrasis agregatas 360 m³/val našumo. 1945 m. gruodžio mėn. pradėjo dirbti ir trečiasis agregatas 450m³/val našumo. Eigulių stoties atstatymo darbams vadovavo tuometinis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas, vėliau KPI prof. St.Vabalevičius, vandentiekio įmonės vyr. inž. B.Petrulis, stoties viršininkas V.Meškauskas, J.Jurjonas.

1946 m. ir toliau buvo vykdomi stoties pastatų atstatymo ir įrengimų plėtimo darbai. Darbus sutrukdė netikėtas įvykis: pavasario potvynio metu Neries upės ledai užsikimšo ties Varnių gatve prie laikino medinio tilto polių. Neries upė išsiliejo iš krantų ir apsėmė Eigulių vandens šaltinių ir stoties teritorijas. Buvo apsemti gręžiniai, užlieta siurblių stotis su visais įrengimais, centrinis surinkimo šulinys ir kt. Stoties kiemo teritorijoje buvo apie 0,6-1,0 m vandens. Taip pat buvo apsemta, užversta ledais Jonavos gt. kuria buvo palaikomas tiesioginis susisiekimas su miestu. Panaši padėtis laikėsi apie savaitę. Nukritus vandens lygiui vėl buvo organizuojami siurblių stoties atstatymo darbai: padedant ugniagesiams iš įgilintos siurblių stoties buvo išsiurbtas vanduo, išmontuoti ir išdžiovinti elektros varikliai, pakeisti sudrėkę kabeliai. Kadangi gręžiniai ir centrinis šulinys buvo užlieti, reikėjo imtis priemonių, kad vanduo nebūtų užkrėstas užkrečiamųjų ligų bakterijomis. Tam tikslui buvo pastatytas laikinas pastatas ir įrengti vandens dezinfekavimo chlorkalkėmis įrengimai. Šie darbai užtruko savaitę ir po to praplovus magistralines linijas, vanduo vėl buvo tiekiamas miestui. Nuo to laiko prasidėjo pastovus vandens dezinfekavimas suskystintu chloru.

Visi stoties įrengimai buvo pastoviai plečiami. 1949 m., nukritus vandens horizontams, buvo jaučiamas vandens trūkumas. Padėties pagerinimui buvo gręžiami nauji gręžiniai prie II sifono linijos. Sifono linijų darbo pagerinimui nuo 1949 m. pastoviai pradėjo veikti vakuminiai oro siurbliai. 1950 m. bendras gręžinių skaičius jau buvo 62, o vidutinis vandens padavimas 15,6 t..m.³/parą. Stotyje dirbo 5 agregatai. Nežiūrint viso to, miestui vandens trūko. Vandenvietės našumo padidinimui 1951 m. pradėta naudoti vietinės priemonės. Pagal įmonės vadovo Putino ir vyr.mechaniko M.Sluckaus pasiūlymą, prie Neries upės buvo pastatytas siurblys, kuriuo buvo paduodamas vanduo į daubą, esančią arti I sifono linijos gręžinių. Pradžioje siurblys dirbo tik vasaros metu, po to siurblys buvo perkeltas į pastoviai įrengtą pastatą ir tiekė vandenį prie II sifono linijos gręžinių.