Laikraštis "Lietuvos žinios" ta proga rašė, kad Kaune pradėti kanalizacijos įrengimo darbai yra "lyg ir apvainikavimas senos miesto tarybos ir valdybos su jos burmistru p. Jonu Vileišiu priešaky".

Visas nukanalizuotas miesto vanduo turėjo būti nuvedamas į persiurbimo stotį, esančią Neries krantinėje, ties Valančiaus gatve. Pilnai nukanalizuoti buvo numatyta tik Senamiestyje ir naujame miesto rajone. Projektas buvo skirtas būsimam Kauno miestui, kur planuojama, kad per 20 metų gyventojų skaičius bus didesnis nei 200000 žm. Tad savivaldybės tikslas ir buvo nukanalizuoti Senamiestį, centrą ir naująją miesto dalį.
Mišri kanalizacija buvo suprojektuota negiliai (kad galėtų dirbti pavasario potvynio metu), o fekalinė suprojektuota taip, kad potvynio metu galima būtų nukanalizuojamą vandenį persiurbti į upę.

Be senamiesčio kanalizacijos vienas iš stambiausių kanalizacijos kolektorių buvo Ž.Šančių kolektorius, einantis Mažeikių gt. Jis buvo klojamas nuo Juozapavičiaus pr. tiesia linija iki Nemuno.

Kanalo ilgis 450 m , gylys 4-9 m. Dar po juo yra paklotas ūkio kanalas. Kanalą sudaro gaubto profilio skliautas, kurio aukštis 1,8 m. ir dugno plotis 2,0 m. Kanalo dugne, mažajam lietaus debitui surinkti yra įrengta atskira vaga, o ūkio kanalizacija yra paklota po kanalo dugnu.

Šiuo kanalu turėtų nutekėti visas kritulių vanduo, kuris rinkosi Ž.Šančių viduryje – dauboje A.Šančių šlaito ir esamos prie Nemuno kalvos, kur susirinkęs vanduo užliedavo buvusias Brolių Šmitų dirbtuves, dabartinę įmonę "Metalas" ir gyventojų kiemus. Viso kanalo kaina 8000 Lt. Kanalas pradėtas kloti ir baigtas 1924 m. pavasarį.
Kanalai buvo klojami iš įvairios medžiagos: keraminiai, betoniniai, gelžbetoniniai, mūriniai, mediniai, asbocementiniai, ketiniai.

Klojant kanalizacijos tinklus buvo susidurta su įvairiais sunkumais. Vienas iš didžiausių sunkumų buvo tas, kur buvo susidurta su plaukiojančiu smėliu, o tokių vietų Žaliakalnyje buvo daug. Vykdant darbus minėtame smėlyje teko pirma šlaito kanalo dugne kalti medinius polius. Ant polių reikėjo tvirtinti atramas ir tik tada kloti kolektoriaus vamzdyną. Taip pat vykdant darbus, darbai vyko labai lėtai. Ne greičiau buvo vykdomi darbai ir tose gatvėse, kuriose žemės darbai buvo vykdomi su grunto išvežimu, o gruntą veždavo arba vežimais, arba vagonėliais, kuriuos patys darbininkai stumdavo. Žemės kasimo darbai, kur kanalų įgilinimas siekdavo net 6-8 m, buvo kasamas tik rankomis ir su permetimais. Vieno permetimo aukštis siekdavo iki 1,5 m. Visi darbai buvo vykdomi tik žmonių rankomis. Tai buvo neparastai sunku, iš žmonių buvo reikalaujama, kad jie darbe būtų atsargūs. Kaune buvo klojami ir mediniai kanalai. Pirmas toks medinis kanalas buvo paklotas 1936 m. lietaus vandeniui nukanalizuoti. Kanalas prasidėjo Vydūno al. ir Kudirkos al. kampe ir ėjo Kudirkos al. per Vileišio aikštę, Aušros, K.Petrausko, Višinskio ir Žemaitės gt. visas kanalo ilgis 1,5 km. Čia pasirinktas medis dėl to, kad esamas gruntinis vanduo neigiamai veikė betoną.

Be normalių kanalizacijos šulinių, lietaus šulinėlių, tarnaujančių normaliam kanalų darbui t.y. vidaus apžiūrai, remontui, buvo įrengiama ir specialių įrengimų, t.y. kritimo šulinių, slenksčių, kreivių, duobių, separatorių. Krintamųjų šulinių buvo įrengta gana daug. Krintamieji šuliniai buvo taikomi ir lietaus kanalizacijoje.

Projektuojant Kauno miesto kanalizaciją neapsieita be slenksčių ir kreivių, kurios pastatytos Laisvės al. ir Daukanto gt. sankryžoje, Kanto-Gruodžio gt. sankryžoje.
Kai buvo pradėta kloti kanalizacija Žaliakalnyje daugumoje gatvių, kurios buvo negrįstos, iškilo pavojus, kad esant dideliam lietui (liūčiai) žemiau esančius kanalizacijos tinklus gali užnešti žemėmis. Kad tai neįvyktų buvo numatyti smėlio sėsdintuvai Parodos kalne ir Kauko laiptų apačioje.