Apie 10 metų tuometinė Kauno miesto valdyba nesirūpino vandentiekiu ir tik 1910 metais pradėjo siuntinėti į kitus miestus savo miesto sekretorių ir inžinierių, kad susipažintų su techninių, finansinių ir kt. klausimų sprendimo būdais.

1912 m. miesto valdyba kreipėsi į vokiečių "Bautechnisches" biuro firmos vandentiekio specialistą Lindlejų, kad šis sutiktų ištirti vandentiekio įrengimų galimumus ir sudarytų projektą. Firma sutiko ir tuojau pat į Kauną atsiuntė inž. Eigenbrodtą ir Ronne. Pastarieji, susipažinę su literatūrine medžiaga, atliko Kauno miesto bei apylinkių hidrogeologinius tyrimus. Po to inž. Eigenbrodtas miesto valdybai šiuo klausimu perskaitė pranešimą, nurodydamas, kad centralizuotam vandentiekiui vanduo turėtų būti imamas iš požeminių vandens šaltinių. Jis paprašė lėšų, reikalingų požeminio vandens paieškoms ir tyrimams. Jis nurodė, kad pirmiausiai, jo manymu, hidrogeologiniai tyrinėjimai turi būti atlikti Nemuno slėnyje ties Vieškūnų kaimu ir šiems darbams vadovauti siūlė minimos firmos inž. Ronne. Miesto valdyba su tuo sutiko ir minėtoje vietoje buvo išgręžti trys gręžiniai. Neanalizuodami šiuose gręžiniuose rasto požeminio vandens kilmės, kiekio, konstatavo, kad šis vanduo yra mineralizuotas, tai pat sudarė vandens tiekimo schemą.

1913 m. į Kauną buvo atvykęs minėtos firmos vandentiekio specialistas Lindlejus su visa brigada. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį geologų ekspedicija, vadovaujant Lindlejui, tyrinėjo toliau, tiksliau sakant, atliko Kauno miesto apylinkių žvalgybą, ieškodami tinkamų vandens resursų vandentiekio statybai. Buvo atkreiptas dėmesys į Kačerginės, Kvesų ir Dobrovelės vietoves ir į ten esamus vandens šaltinius.

Nors nuo Kauno miesto iki minimų vietovių yra apie 20 km, 1913 m. pabaigoje geologas Airidas tuo klausimu parašė rankraštinę ataskaitą. Joje buvo pateikta kai kuri hidrogeologinė medžiaga apie Kauno rajoną su įvairiais netikslumais, kas suprantama, negalėjo duoti pagrindo galimų vandens resursų išaiškinimui ir jų apibendrinimui. Minėtos firmos specialistai laikė, kad Kauno miesto vandentiekiui vienintelis tinkamo vandens rezervas gali būti Kvesų ir Dobrovėlės vietovių šaltiniai.

Apie 17 metų svarstytas ir vėl išjudintas vandens klausimas, kaip matome, buvo įgavęs lyg ir greitesnį tempą. Pirmaeiliu uždaviniu buvo iškeltas tinkamų vandens atsargų suradimo klausimas. Ta linkme ir buvo vykdomi kai kurie preliminarūs tyrinėjimai, atliekami įvairių firmų ir kviestų iš kitur specialistų. Vietinių šios srities specialistų tuo metu nebuvo. Nenuostabu, kad dalis įvairios tyrimo medžiagos, sąmoningai slepiamos, buvo sukaupta įvairiose vokiečių firmose, kita gi dalis neapdirbta, neapibendrinta liko gulėti įvairiuose archyvuose.

1914 m. prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas sutrukdė ir Kauno miesto vandentiekio įrengimo darbus. Mieste, kaip karinės tvirtovės ribose, taip vėliau ir vokiečių okupacijos metu, šia kryptimi nebuvo nieko daroma.
1921 m. Kaune priskaitoma iki 60000 gyventojų. Plėtėsi pramonės įmonės ir gyventojų skaičius vis didėjo, kartu su tuo ir blogėjo miesto sanitarinė padėtis. Vis daugiau buvo apteršiami paviršutiniai žemės sluoksniai, iš kurių, naudojant kastinius šulinius žmonės apsirūpindavo vandeniu. Tai dar labiau vertė susirūpinti vandentiekio įvedimo klausimu. Tuo tikslu prie miesto valdybos buvo įsteigtas atitinkamas sektorius, kuris su kviestais specialistais pradėjo spręsti vandentiekio įgyvendinimo klausimą.

Išstudijavę tuo klausimu esamą archyvinę medžiagą, vieni tuometinių vietinių specialistų laikėsi tos nuomonės, kad nėra jokių duomenų ir vilčių gauti tinkamos kokybės ir reikiamą kiekį vandens iš požeminių sluoksnių.

Centralizuoto vandentiekio reikalams jis siūlė panaudoti Nemuno arba Neries upių vandenį. Kiti gi įrodinėjo, kad atvirųjų baseinų vandens panaudojimas neekonomiškas, bloga vandens kokybė. Siūlė tęsti tyrinėjimus požeminio vandens paieškoms. Buvo vėl iškelta mintis, kad tam reikalui reikalinga net kviesti atitinkamus specialistus iš užsienio ir klausimą ištirti nuodugniau. Buvo sprendžiamas klausimas ar vandentiekio įrengimo vykdymą atlikti miesto lėšomis ir jėgomis, ar visa tai atiduoti koncesininkams. Prieita išvados, kad pastarojo klausimo išsprendimui būtų tikslinga sudaryti techninius ir finansinius-sąmatinius skaičiavimus ir išanalizuoti jų įgyvendinimo galimybes.

1922 m. sausio mėn. pradžioje buvo pradėtas susirašinėjimas ir derybos su vokiečių firma "Draugija ūkio santykiams su Rytais". Ši finansinė firma, užuosdama pelną, susidomėjo šiuo klausimu ir savo ruoštu ieškojo specialistų minėtam darbui atlikti. Vėlia ši "Draugija" pranešė miesto valdybai, kad ji drauge su vokiečių firma "David Grove" gali atlikti Kauno miestui techninį vandentiekio projektą ir sudaryti ekonominius – finansinius skaičiavimus. Šiuo klausimu gana ilgai vyko derybos. Labiausiai tuometinei miesto valdžiai atrodė nepriimtina tai, kad firma primygtinai reikalavo prie bet kokių aplinkybių gauti pirmenybę koncesiniais pagrindais vykdyti vandentiekio įrenginių statybą. 1922 m. gegužės mėn. buvo pasirašyta sutartis, kurioje pagrindiniai punktai buvo:

1. Firma apsiima sudaryti Kauno m. vandentiekio technikinį projektą bei sąmatinius– techninius skaičiavimus.
2. Jei sudaryti projektai miesto valdybos bus pripažinti tinkamais, tai už mažiausią varžytinių metu įsiūlytą kainą ši firma gaus pirmenybę koncesiniais pagrindais vykdyti vandentiekio įrengimų statybas 5 metų laikotarpiui.
3. Miesto valdyba nesikreipia į jokią kitą firmą šių darbų atlikimui.