Kaunas iki 16 a. jokios kanalizacijos neturėjo, fekalijos buvo laikomos kiemų išvietėse, o kiti nešvarumai šiukšliaduobėse. Skysti nešvarumai susigerdavo į gruntą ar nutekėdavo kiek toliau į žemesnes apgyvendintas vietas. Ir vienu, ir kitu atveju pati gamta paimdavo sanitaro pareigas.

Atsiradus Kaune mediniam savotekiniam vandentiekiui, lygiagrečiai atsirado ir atskiras kanalizacijos tinklas. Ten, kur nuolydis leido, kanalai buvo tiesiog iškasti žemėje. Vėliau, kuomet šiuos kanalus pradėjo ardyti nutekamieji vandenys ir lietus, jie buvo tvirtinami lentomis.

Ten kur negalima buvo įrengti nutekamųjų kanalų, nešvarūs vandenys buvo nuvedami  į  3-4 m. surinkimo duobes. Duobių sienos buvo išmūrytos iš riedulių su kalkiniu skiediniu, o viršus buvo pridengiamas lentomis. Tokio tipo surinkimo duobės buvo rastos tarp Daukšos ir Kumelių gt. kvartalo viduje. Manoma, kad fekalijos iš šių duobių buvo išvežamos vežimais – statinėmis.

Tačiau kadangi atviri kanalai nepasiteisino, buvo pradėta medinės nutekamųjų vandenų kanalizacijos tinklų statyba. Tinklų įgilinimas vidutiniškai 0,6 m. Jie statomi iš pušinių lentų. Šių dengtų bei atvirų kanalų buvo  beveik visose Senamiesčio gatvėse kur tik leido reljefas.

Panašaus tipo kanalų buvo paklota ir daug vėliau – 1845 metais.

Bėgo metai ir kasmet aštrėjo  miesto sanitarinė būklė. Tuometinė miesto ir gubernijos centro valdyba, matydama nepakenčiamą padėtį pradėjo rūpintis ir centralizuotos kanalizacijos projektavimu. Tam reikalui 1871 m. buvo pradėti vykdyti miesto topografiniai tyrinėjimo darbai.

 1910 m. kanalizacijos projektui sudaryti, miesto valdyba sudarė sutartį su tuometiniu garsiausiu kanalizacijos specialistu Europoje, anglų inžinieriumi Viljamu Lindley.  Šį klausimą miesto savivaldybė  pradėjo spręsti tik 1922 m. vasarą. Miesto tarybos nutarimu ne tik vandentiekio, bet ir kanalizacijos projektavimo darbus pavedama atlikti firmai „David Grove" Berlyne. Miesto savivaldybė pažadėjo firmai duoti koncesiją tas įmones eksploatuoti. Tačiau firma vėluodama atidavė projektą 1923 metais ir neteko koncesijų. Miesto valdyba iš firmos tuos projektus nupirko už 4500 dolerių.

Tais pačiai metais buvo sudaryta technikinė komisija prie miesto valdybos iš inž. St. Kairio, A. Ožinskio ir J. Andriūno. Tos komisijos pirmasis uždavinys buvo peržiūrėti projektą. Projekte rasta daug trūkumų, labiausiai kanalizacijos projektuose. Miesto valdybos kvietimu inž. St. Kairys išvyko į Berlyną dalyvauti projekto perdirbime. Projekto perdirbime taip pat dalyvavo Šarlottenburgo aukšt. technikos mokyklos prof. J. Brix.

Pav 1.

1924 m. pavasarį, kai inž. St. Kairys sugrįžo iš Berlyno, vandentiekio ir kanalizacijos komisija buvo pertvarkyta į savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyrių.

Miesto valdybos nutarimu, skyriaus vedėjui St. Kairiui buvo paskirtas 1500 Lt mėnesinis atlyginimas, inžinieriams A. Ožinskiui ir J. Andriūnui po 1000 ir 900 Lt. Be jų pirmuosius darbus, įrengiant kanalizaciją, atliko J. Šablevičius, V. Povorotnikas, J. Varenbergis ir kiti.

St. Kairiui vadovaujant skyriaus specialistai rengė darbo brėžinius, rinko ir mokė meistrus, darbininkus, rūpinosi medžiagomis, įranga . Deja, svarbiausia problema, suprantama, buvo pinigai, todėl pirmiausia teko rasti atsakymą į tris klausimus – ar pats miestas turi įgyvendinti šį projektą, ar jį atiduoti koncesininkams, jei statys pats miestas, kur reikės gauti lėšų?

Kauno miesto valdyba ir burmistras J. Vileišis svarstė visus tris variantus – ieškojo ir koncesininkų ir paskolos užsienyje, ir nagrinėjo savas galimybes.

1923 m. kovo mėn. valdyba įgaliojo burmistrą J. Vileišį važiuoti į Londoną ir tartis dėl kreditų. Deja, kredito sąlygos „visuose pasiūlymuose buvo labai sunkios nuo visų jų teko atsisakyti".

Bet 1924 m. rugsėjo 22 d. bankas suteikė Kauno miesto valdybai vieneriems metams 325 tūkst. litų kreditą, apdraustą paskolos vekseliais. Todėl 1924 m. rugsėjį laikinosios sostinės centre su kastuvais , vežimais ir karučiais pasirodė pirmieji kanalizacijos kanalų tiesėjai.

Kanaunininkas J. Tumas-Vaižgantas, pašventinęs ką tik pradėtą kanalizacijos kolektorių, palinkėjo, kad Dievas laimintų šiuos žmones ir jų darbus.

Pav 2.

Projektas buvo skirtas būsimam Kauno miestui, kur planuojama, kad per 20 metų gyventojų skaičius bus didesnis nei 200 000 žm. , pagrindinis tikslas ir buvo nukanalizuoti Senamiestį, centrą ir naująją miesto dalį.

Kanalai buvo klojami iš įvairios medžiagos: keraminiai , betoniniai, gelžbetoniniai, mūriniai, mediniai, asbocementiniai, ketiniai.

Klojant kanalizacijos tinklus buvo susidurta su įvairiais sunkumais. Vienas iš didžiausių sunkumų buvo plaukiojantis smėlis.  Vykdant darbus minėtame smėlyje teko pirma šlaito kanalo dugne kalti medinius polius. Ant polių reikėjo tvirtinti atramas ir tik tada kloti kolektoriaus vamzdyną. Žemės kasimo darbai, kur kanalų įgilinimas siekdavo net 6-8 m, buvo kasamas tik rankomis. Vieno permetimo aukštis siekdavo iki 1,5 m. Visi darbai buvo vykdomi tik žmonių rankomis. Pirmas  medinis lietaus vandens kanalas Vydūno al. ir Kudirkos al. buvo paklotas 1936 m. Pirmuosius kanalus mūrijo vokiečiai, vėliau visi kanalai buvo statomi savomis jėgomis.

Nuo 1924 m. iki II pasaulinio karo pradžios buvo paklota 61 km ūkio kanalizacijos ir 27 km lietaus kanalizacijos tinklų.            

1975 m. lietaus kanalizacijos buvo 131 km, po to lietaus kanalizacijos tinklai buvo perduoti eksploatacijon Kelių-tiltų eksploatacijos trestui.

Šiuo metu Kauno mieste eksploatuojama 900,44 km ūkio (buitinių) nuotekų tinklų ir 337 km lietaus nuotekų tinklų.