Blogėjanti sanitarinė miesto padėtis lėmė centralizuoto vandentiekio įrengimą.

Pirmas pasiūlymas Kauno miesto centralizuoto vandentiekio įrengimui buvo gautas 1891 metais iš Berlyno inž. Pippingo.  Jis projektavo miesto aprūpinimą vandeniu iš Nemuno upės ir požeminių šaltinių. Tačiau reikalavo, kad įrengtą vandentiekio įmonę galėtų monopolizuoti 75 metams su garantija, kad kas metus gautų iki 35.000 rub. pajamų.

Miesto valdyba nusprendė, kad tai didelė našta miesto ūkiui ir šiam pasiūlymui nepritarė.

Antras pasiūlymas panašiomis  koncesinėmis sąlygomis buvo gautas iš Belgijos inž. Nesterono – Iryžės, kurį 1893 metais miesto valdyba taip pat atmetė.

Priimtinas, miesto valdybos nuomone, buvo trečias pasiūlymas, gautas iš Belgijos inž. Eduardo De-Velco. Pastarasis sutiko:

  • Įrengti 1800 m3/parą galingumo vandentiekį.
  • Vandenį tiekti iš Nemuno upės, įrengiant vandens paėmimo įrenginius ties Petrašiūnais ir tik pagal poreikį jį filtruoti.
  • Pakloti apie 15 km tinko, kuriame spaudimas siektų 24 m.
  • Įrengti keturis vandens rezervuarus – baseinus, du lovius gyvulių girdymui, du fontanus ir gaisrinių hidrantų kas 115 m vienas nuo kito.
  • Statybą įvykdyti per 20 mėnesių. 

Pagrindinis Belgijos inž. De-Velco tikslas buvo gerai pasipelnyti. Jis reikalavo:

  • Gauti įrengtos vandentiekio įmonės eksploatavimui koncesiją 52 metams.
  • Turėti garantiją, kad kasmet gautų 25.0 tūkst. rub. pajamų.
  • Kad įsteigta vandentiekio įmonė iš jo gali būti miesto valdybos išpirkta po 35 metų.
  • Vietą įrengimų statybai gauti nemokamai ir kt. reikalavimai.
Pav. 1

Su šiuo koncesininku miesto valdyba pradėjo derėtis. 1895 m. atvykę iš Belgijos inž. Piūtsas ir Grotentikas, padedant vietos inž. Solovjovui, sudarė vandentiekio įrengimų planą (atrodo, kad šis projektas buvo tik eskizinių brėžinių pavidalo).

Šio projekto vertę galima vertinti iš to, kad visa tai buvo daroma paviršutiniškai, nesiremiant skaičiavimais, neatlikus net preliminarinių tyrimų vandens šaltinių galimybėms išaiškinti. Po keleto mėnesių trukusių derybų, 1895 m. lapkričio mėn. miesto valdyba su inž. De-Velcu sudarė notarinę sutartį. Iš archyvuose sutinkamų susirašinėjimų matyti, kad vėliau De-Velco teisės ir pareigos pagal šią sutartį buvo perleistos vietos dvarininkams Čarneskiui ir Venerskiui. Vėliau šie biznieriai miesto valdybai buvo pristatę vandentiekio projektą, kuris net jau buvo patvirtintas tuometinės vidaus reikalų ministerijos, bet jo įvykdyti, matyt dėl blogos kokybės, niekas nepradėjo.

1899 metais pagal sutartį su Varšuvos „Technikinės kontoros" inž. Drževskio ir Ezioranskio buvo sudarytas jau šiek tiek detalesnis Kauno vandentiekio projektas. Jame buvo pateikti atskirų įrengimų techniniai brėžiniai.  Tačiau nebuvo tiksliai nustatyta iš kur bus imamas vanduo. Buvo siūloma vandenį imti iš Neries ar Nemuno upių arba ieškoti artezinio vandens. Nebuvo atlikti jokie hidrogeologiniai tyrinėjimai, o apie kokybinį geriamo vandens įvertinimą ir jo tinkamumą nebuvo net užsiminta.

1912 m. miesto valdyba kreipėsi į vokiečių „Bautechnisches" biuro firmos vandentiekio specialistą Lindlejų, kad šis sutiktų ištirti vandentiekio įrengimų galimumus ir sudarytų projektą. Į Kauną šiuo klausimu ayvyko  inž. Eigenbrodtas ir Ronne, kurie atliko Kauno miesto bei apylinkių hidrogeologinius tyrimus. Jų nuomone - centralizuotam vandentiekiui vanduo turėtų būti imamas iš požeminių vandens šaltinių, bet dar reikalinga atlikti požeminio vandens paieškas ir tyrimus. Nemuno slėnyje ties Vieškūnų kaimu buvo išgręžti trys gręžiniai. Neanalizuodami šiuose gręžiniuose rasto požeminio vandens kilmės, kiekio, konstatavo, kad šis vanduo yra mineralizuotas.

Pav. 2

1913 m. buvo pradėtos vandens resursų vandentiekio statybai paieškos. Buvo atkreiptas dėmesys į Kačerginės, Kvesų ir Dobrovelės vietoves ir į ten esamus vandens šaltinius.

Nors nuo Kauno miesto iki minimų vietovių yra apie 20 km, 1913 m. pabaigoje geologas Airidas tuo klausimu parašė rankraštinę ataskaitą. Joje buvo pateikta kai kuri hidrogeologinė medžiaga apie Kauno rajoną su įvairiais netikslumais, kas suprantama, negalėjo duoti pagrindo galimų vandens resursų išaiškinimui ir jų apibendrinimui. Minėtos firmos specialistai laikė, kad Kauno miesto vandentiekiui vienintelis tinkamo vandens rezervas gali būti Kvesų ir Dobrovėlės vietovių šaltiniai.

Apie 17 metų svarstytas ir vėl išjudintas vandens klausimas, kaip matome, buvo įgavęs lyg ir greitesnį tempą.  Nenuostabu, kad dalis įvairios tyrimo medžiagos, sąmoningai slepiamos, buvo sukaupta įvairiose vokiečių firmose, kita gi dalis neapdirbta, neapibendrinta liko gulėti įvairiuose archyvuose.

1914 m. prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas sutrukdė ir Kauno miesto vandentiekio įrengimo darbus. Mieste, kaip karinės tvirtovės ribose, taip vėliau ir vokiečių okupacijos metu, šia kryptimi nebuvo nieko daroma.

1921 m. Kaune priskaitoma iki 60000 gyventojų. Plėtėsi pramonės įmonės ir gyventojų skaičius vis didėjo, kartu su tuo ir blogėjo miesto sanitarinė padėtis. Vis daugiau buvo apteršiami paviršutiniai žemės sluoksniai, iš kurių, naudojant kastinius šulinius žmonės apsirūpindavo vandeniu. Tai dar labiau vertė susirūpinti vandentiekio įvedimo klausimu. Įsteigus atsakingą sektorių, specialistai išstudijavę esamą archyvinę medžiagą teigė, kad nėra jokių duomenų ir vilčių gauti tinkamos kokybės ir reikiamą kiekį vandens iš požeminių sluoksnių.

Vieni siūlė centralizuotam vandentiekiui naudoti Nemuno arba Neries upių vandenį. Kiti įrodinėjo, kad atvirųjų baseinų vandens panaudojimas neekonomiškas, bloga vandens kokybė. Tęsiant  požeminio vandens paieškas sumanyta -  techninius ir finansinius-sąmatinius skaičiavimus ir išanalizuoti jų įgyvendinimo galimybes.

1922 m. sausio mėn. pradžioje buvo pradėtos derybos su vokiečių firma „Draugija ūkio santykiams su Rytais". 1922 m. gegužės mėn. buvo pasirašyta sutartis, kurioje pagrindiniai punktai buvo:

  • Firma apsiima sudaryti Kauno m. vandentiekio technikinį projektą bei sąmatinius– techninius skaičiavimus.
  • Už mažiausią varžytinių metu įsiūlytą kainą ši firma gaus pirmenybę koncesiniais pagrindais vykdyti vandentiekio įrengimų statybas 5 metų laikotarpiui.
  • Miesto valdyba nesikreipia į jokią kitą firmą šių darbų atlikimui.

Pagal projektą buvo numatyta vandenį imti iš upės, atitinkamai apvalius sėsdintuvuose bei filtruose. Apytikrė projekto įgyvendinimo kaina 1 mln. 700 tūkst. dolerių.

Sudaryta vietinių specialistų komisija, peržiūrėjusi projektą, priėjo išvadą, kad projektas yra tik eskizinio pobūdžio, nerealus ir vykdymui netinka.

Be to, ši komisija pamatė, kad firma nėra pajėgi spręsti Kauno miesto vandentiekio klausimo.

1923 m. specialiai siųstam atstovui į Vokietiją per vokiečių inžinierių sąjungą pavyko užmegzti santykius su vandentiekio - kanalizacijos specialistu inž. dr. Brixu, kuris projektavo vandentiekį Belgrade, Ciuriche ir kitur.

Susipažinęs su šia medžiaga bei vandentiekio projektais , 1924 m. sausio 3-4 d. atvykęs į Kauną, apžvelgęs miesto apylinkes ir teigė, kad jeigu pasitvirtintų geologo Airido preliminarūs tyrimai, kad terciariniai smėliai tikrai praeina Kauną ir turi ryšį su upių vandeniu, vandens gavimo klausimas bus sprendžiamas lengvai. Antruoju atveju, požeminio vandens tektų ieškoti Nemuno ar Neries upių terasose.

1924 m. pradžioje pradėti vykdyti hidrogeologiniai tyrinėjimai minimose vietose.

Remiantis preliminariais duomenimis Kauno vandentiekio projektas bazavosi Neries terasoje ties Eiguliais. Vandenį numatyta imti iš gręžtinių šulinių. Vandentiekio statyba vykdyta savo jėgomis ir miesto lėšomis.